Besipriešinant gyvenimo srovei...{11}

{11}

Nukeliavę į sodą atsisėdome ant kėdės - supynės. Tiesą sakant buvo žvarboka, ne veltui buvau tik su maikute, tačiau Artas mane apsikabino ir mes kalbėjome, galima sakyti, apie nieką. Netrukus į sodą įžengė Daiva.

-Po penkiolikos minučių bus pusryčiai, nes visi jau pabudo, ateisite?

-Taip, žinoma, ačiū kad pranešei,- tariau ir mes su Artu nukeliavome į valgomąjį.-Labas rytas,-tariau įžengusi ir visų žvilgsniai nukrypo link manęs ir Arto.

-Labas rytas,- ištarė ir Artas, tačiau tai padarė gan droviai.

-Sveiki, balandėliai,- nusijuokė mama, o Kasandros akyse pamačiau įsiplieskusį pyktį.

-Mes dar nesame apvynioti kopūstais, kad mus balandėliais vadintum,- tariau ir parodžiau liežuvį.-O kad jau prakalbom apie balandėlius, kas pusryčiams?-paklausiau sėsdama į savo vietą.

-Tavo mėgstamiausi blynai-širdelės,-tarė teta ir vos po poros sekundžių prieš mano nosį garavo skaniausias patiekalas pasaulyje. Žemai lenkiuosi žmogui, kuris juos sukūrė. Papusryčiavusi padėkojau ir atsistojusi nuėjau į savo kambarį. Norėjau brūkštelti ką nors į dienoraštį, kai supratau, kad mano kambaryje jo nėra.

-Aš juk puikiai pamenu, kad jį įdėjau į stalčių,-burbėjau panosėje.

-Tuk tuk tuk,-su pilna ironija balse į kambarį įžengė Kasandra.-Ar tik ne jo ieškai?-iškėlė mano dienoraštį.

-Atiduok jį man,-tariau įsakmiai ir jau norėjau pasiimti, tačiau Kasandra buvo gudresnė ir vikresnė.

-O kur žodis „prašau“?

-O girdėjus žodį „asmeniška“?-taip pat ėmiau su ironija kalbėt, kaip ir ji.

-Asmeniška? Kas būtent? Tavo svaigalai dėl Arto? Cituoju: „Jis mane pabučiavo. Taip taip, ėmė ir pabučiavo! Žinok buvau visiškai pasimetusi. Jausmas buvo nuostabus, šitaip manęs net Marius nėra bučiavęs.“Mieloji sese, tai vaikiška,-tarė ji ir nusijuokė.

-Sakai vaikiška? Manau vaikiškai čia elgiesi tik tu. Ko tu nori?

-Pagaliau ėmei galvoti reikalinga linkme. Noriu, kad pamirštum Artą. Palik jį man.

-Bet tu juk net nežinai, kokia jo nuomonė apie tave,-tariau ir nusijuokiau, atsiminusi Arto žodžius.

-Kad ir kokia ji bebūtų, ji pasikeis. O tau patariu nesikišti į mano reikalus, kitaip...,-nebaigusi sakinio ji prikišo žiebtuvėlį prie mano dienoraščio ir uždegė tą lapą, kuriame buvo mano įrašas apie Artą.

-Ar tu visai pakvaišai?!!-ėmiau šaukti ne savu balsu.

-Ne tau spręsti,-tarė ji, užgesino mano dienoraštį ir numetė man jį prie kojų. Garsiai nusijuokusi iškeliavo iš mano kambario. Atsitūpusi paėmiau į rankas savo dienoraštį. Iš paskutiniojo įrašo liko tik „...mielas dienorašti...“. Jaučiausi klaikiai. Galbūt Kasandra ir teisi, tai vaikiška, tačiau man tai padėdavo. Buvo gera kažkam išsilieti ir žinoti, kad visa tai liks tik tavo paslaptis. Nežinojau kiek daug perskaitė Kasandra, bet supratau tik viena - jos laukia kerštas. Atsiverčiau sveiką dienoraščio lapą.

„Sveikas, mielas drauge...

Norėčiau pradėti nuo atsiprašymo. Tu ne žmogus, kad galėtum jausti, tačiau žinau, tau skaudu tai, ką padarė Kasandra. Atleisk, tai galbūt ir mano kaltė. Nesaugojau tavęs. Pažadu, nuo šiol tai darysiu atsakingiau.

Taip pat, norėčiau tau kai ką papasakoti. Artas pagaliau prisipažino, ką jaučia. Naktį, kai griaudėjo ir lijo lietus, aš pabudusi nukeliavau į virtuvę, ten aptikau Artą. Po kiek laiko įsiveržė ir Kailas, tuomet užsisukusi ir supykusi ant jo nuėjau į savo kambarį gert arbatos. Po kiek laiko pasirodė Kailas, ir t.t. (nenoriu smulkintis į visus šiuos nereikšmingus dalykus). Į kambarį įlėkęs Artas nusitempė mane laukan, kad kartu stebėtume saulėtekį. Buvo tikrai gražu ir nepakartojama. Po šitokio ryto, jis man pasakė viską, ką jaučia. Buvo nuostabu visa tai girdėti ir suprasti, kad tu nesapnuoji. Šiuo metu esu laiminga, šypsena puošia mano veidą. Tačiau viduje vis tiek nerimas, Kasandra taikosi į jį. Nemanau kad jai pavyks, tačiau visko nutinka. Na, kas bus, tas.

Lauk kito mano išsipasakojimo...“