...

Šiandien buvo žengtas paskutinis žingsnis. Rezultatas beveik toks, kokio tikėjausi. Viskas. Atsikračiau visų. Vėl įsitikinau, kad neklystu. Eilinį kartą. Tai buvo paskutinis testas. Žinau, kas nutiko. Žinau, kas slypi už pasakytų žodžių. Aš viską žinau. Rezultatas mane tenkina.
Ir daugiau nebenoriu matyti nei vieno veido. Nebenoriu matyti žmonių. Maniau, kad išvažiuosiu ir viskas pasikeis, bet ne. Tai nebepasikeis. Aš tiesiog... tiesiog nepritampu... Aš čia atsidūriau per klaidą. Ši vieta skirta ne man. Šiam gyvenimui aš nebuvau paruoštas. Tai klaida... Manęs čia akivaizdžiai neturėtų būti.

Juokingiausia, kad kai kurie iki šiol nieko nesupranta. Tikrai, juokinga. Norisi isteriškai juoktis. Ar tikrai aplink mane gyvena vieni idiotai, o gal aš iš tiesų beprotis?

Aš visad šaltas. Atgimstu tik naktimis, čia. Dieną vaikštau tarsi lavonas. Dieną aš nedrebu. Nemąstau. Dieną aš žaidžiu, o vakare susumuoju rezultatus. Dieną viską aplink skanuoju, o vakare viską permąstau ir padarau išvadas. Mane valdo įniršis. Kartais pabunda sąžinė. Išmokau ją užmigdyti. Ji man beveik nereikalinga.

Juokinga. Norisi isteriškai juoktis. Kokio velnio aš čia? Kvailiai. Manęs čia neturi būti. Aš čia neištversiu, tačiau pasislėpti negaliu. Tai spąstai. Aklavietė. Norisi sukelti tornadą. Norisi parodyti, kas manyje buvo taip ilgai brandinta. Norisi naikinti.

Reikia pabėgti. Susikrauti kuprinę ir išeiti. Labai greitai. Galvoje yra kelių planų užuomazgos. Pabėgti. Pabėgti iš tikrųjų. Gyventi rizikuojant. Gyventi su viltim, kas kiekviena diena gali būti bilietu į tikrąją laisvę. Išeiti niekam nieko nepasakius, išeiti visus pamiršus. Man nesunku pamiršti žmones. Aš galiu pamiršti juos per sekundę. Greičiau. Tą pačią akimirką, kai jie susimauna. Visi susimauna. Man nėra reikalingų.

Nuo šiol viskas keisis. Keliai susidurs vis rečiau. Jiems susidūrus, jie manęs nebepažins. Aš nebenoriu, kad mane pažintų. Aš nenoriu, kad kas nors manęs klausytų. Nebenoriu būti suprastas, nebenoriu turėti jokių reikalų, jokių bendrų prisiminimų su tais, kurie to neverti. Nuo šiol aš būsiu tobulas žmogus, kuris niekada nešneka apie save, niekada neužkrauna kitiems svetimų problemų, niekad... Man to nebereikia. Tai tuščias dalykas. Nekenčiu. Nekenčiu kiekvienų akių, kurios kada nors yra į mane pažvelgusios.

Kartais staiga pakyla širdies ritmas. Taip staigiai ir taip smarkiai, jog atrodo, kad tuoj sprogs. Kaskart sustoju ir klausau, kaip galingai tvinksi kraujas venose. Kaskart tikiuosi pargriūti ir niekados nebeatsikelti. Tačiau viskas pamažu. Viskas pagal planą. O tiksliau - idėją.

Ir man nerūpi, ką mano kiti. Man nerūpi, ką man sako ar sakys, man visiškai neįdomu, kad ką nors įžeidžiu, kam nors sugriaunu rožines svajones ar ką nors nuviliu. Man p*. Tai manęs neveikia. Niekas manęs neveikia. Aš matau. Aš žinau. Visa kita man nerūpi. Būtent todėl ilgai neištversiu.

Bet tai be galo malonu. Be galo.