Pasivaikščiojimas po žydinčių piktžolių daržą

Okey. Laikas pasižvalgyti po savo piktžolių daržą.
Kadaise žmonės man sakė, kad esu protingas. Dar visai neseniai aiškino, kad esu keistas. O dabar esu kvailys. O svarbiausia, tik dabar nebesijaučiu įžeistas.

O viskas dėl to, kad pasaulį, kaip man kadaise aiškino, matau kitaip. Niekada to iki galo ir nepripažinau. Man nepatiko ta mintis, kad esu kažkoks kitoks. Tačiau atėjo laikas, kada galiausiai pačiam į galvą atėjo mintis, kad iš tiesų taip ir yra. Aš kitoks. Ne protingesnis, ne gražesnis ar talentingesnis, bet tiesiog... kitoks.

Ir vis laikausi ir laikysiuos tos nuomonės, kad matau daugiau už kitus. Tuo, ką sakau, aš esu įsitikinęs, tačiau tai, ką matau, mane blaško ir man kelia įvairiausias abejones. Visko per daug. Tačiau maniau, jog žmonės supras, ką matau, supras, ką jiems pasakoju, tačiau tai, pasirodo, žodžiais nepaaiškinama. Kartais dėl to, kad žodžių tiesiog pritrūksta, o kartais todėl, kad žmonės ne visus žodžius sugeba suprasti teisingai. Kartais suklystu ir pats, nes ne visada randu jungtį tarp to, ką pastebiu. Ją randu tik po to, kai padarau klaidą, tačiau šanso pasitaisyti nebegaunu niekados.

Būtent todėl esu kvailys. Todėl, kad mąstau kitaip, taip, kaip kiti nesugeba. Žmonės linkę ignoruoti teisybę. Jie kaip robotai, sekantys paskui svetimą mintį. Žmonės kvaili. Jie neieško įvykio, emocijos ar elgesio priežasčių. Žmonės neskiria melo nuo teisybės, fantazijos nuo realybės. Žmonės nenori to daryti. Jie visko neaprėpia. Jie pradeda mąstyti nelogiškai. Jie daro neteisingas išvadas. Todėl aš kvailys.

Tikriausiai toks pat kvailys kaip ir tie, kurie uždaromi į psichiatrines ligonines. Kaip ir tie, kurie susidegina viduryje miesto aikštės. Vieni juos smerkia, kitiems jų gaila. Treti nekreipia dėmesio, nes jiems tai įprasta. Ignoruoti. Tačiau kas žino, galbūt jie visi teisūs, o "blaivieji" klysta?

Taip, žmonės vienodi. Ir aš žmogus. Aš dažnai susitapatinu su tais, kurie yra kvaili. Mane valdo tie patys instinktai. Tačiau mano sprendimai ne visados paklūsta įprastiniams dėsniams. Mano ištarti žodžiai ne visada suvokiami teisingai, o kartais ir visai nesuvokiami. Ir, rodos, darau klaidas, bent jau taip atrodo iš šalies, bet aš žinau, ką darau. Na, dažniausiai. Tai ne klaidos. Tai planas. Nuo pradžios iki pabaigos suplanuota įvykių seka. Iš šono tai atrodo kvailai. Nesuprantamai. Kadangi visi pirštai ir ginklai nutaikyti į mane, tai atrodo neteisinga. Bet tikslą aš visad pasiekiu. Kad ir koks jis būtų.

Ar aš beprotis? O gal beprotybė ir yra tikroji išmintis? Man blogai. Nebevaldau pykčio. Visiškai. Ir tik todėl, kad jaučiuosi kaip ateivis. Ir žinau, kad tai nesiliaus. Vieną dieną aš sprogsiu. Tik nežinau, kada. Tai nesustabdoma. Taip nutiks, nes aš nieko negaliu padaryti.

“What has been seen cannot be unseen”

Žinau, kas dar nesikeis. Mano gyvenime daug paradoksų, kuriuos sukuria šis kvailo žmogaus mąstymas. Tai akivaizdu. Tai lydi mane visą gyvenimą. Taip yra ir dabar. Todėl žinau, kad jeigu dar teks gyventi toliau, mano gyvenimas tolio gražu nebus toks, kokį turi visi. Yra du keliai. Arba jis bus atitinkamai kitoks, arba manęs nebus iš viso.

Dabar suprantu savo evoliucijos eigą. Visą jos kelią. Tai taip pat akivaizdu. Todėl žinau, kad tai, kas buvo kadaise, nebepasikartos. Tai nebeįmanoma. Mano gyvenimas pasikeitė, nes pasikeičiau aš, ir jeigu ateityje dar bus kokių pokyčių, jie nei iš tolo nebus panašūs į tuos, kurie buvo praeityje. Ir ne, tai nėra klaidingas kelias. Tai kelias, kurio visi bijo, kurį visi ignoruoja ir kurio stengiasi nematyti. Ir jiems sekasi. Ne tik todėl, kad jie talentingi apsimetėliai, ne tik todėl, kad jie valdomi tokių pat kvailių, bet ir todėl, kad šis kelias matomas ne kiekvienam. Būtent todėl aš pats kvailiausias. Aš renkuosi šį kelią, pasmerkdamas save kančiai iki pat gyvenimo galo, o gal net toliau. Nes man patinka kentėti. Man patinka žinoti tiesą. Be to, kito pasirinkimo ir neturiu.

“What has been seen cannot be unseen”

Žinau, kad tie, kas visa tai skaitys, greičiausiai nieko nesupras. Pasipils kvaili komentarai. Vieni badys pirštais, kiti sakys, koks aš šaunuolis, treti manys, kad tai kūrinys. Taip visad būna. Ir tik todėl, kad esu teisus.

Dabar komentarų gal ir nebebus.

Gaila, kad vis dar turiu sąžinę. Norėčiau jos atsikratyti. Su ja ar be jos, vis tiek degsiu pragare. Jeigu tik toks yra. O sąžinės man nereikia ne tik todėl, kad ji trukdo šį gyvenimą paversti žaidimų aikštele, bet ir todėl, kad ji veikia ne taip, kaip parašyta instrukcijoje. Ji nepaperkama. Visiškai. Taip nebūna, nes visos sąžinės paperkamos. Tai turėtų būti geras ženklas. Tačiau ji turi savo nuomonę, kuri dažnai nesutampa su kitų žmonių sąžinių nuomonėms. Ji irgi nestandartinė, nes ji irgi žino, kaip iš tiesų galima elgtis, o kaip ne. Kartais netgi man pačiam nepatinka jos sprendimai, bet ne todėl, kad jie būtų pikti, o todėl, kad aš esu piktas. Mes visi tokie. Žmonės yra priešiškos būtybės, ir vaikšto šia žeme tik todėl, kad jų priešiškumas kontroliuojamas.

Jeigu neturėčiau sąžinės, šis pasaulis virstų didele smėlio dėže. Džiaugiuosi bent tiek, kad manoji sąžinė priklauso man ir tik man. Ji niekieno nepaveikta, todėl švari.

Vieno dalyko visgi nežinau - kaip gyventi toliau. Visad esu įsitikinęs, kad gyventi liko nedaug, visad manau, kad ši diena bus paskutinė, tačiau taip niekad nebūna. O kas, jeigu nebus dar ilgai? Kas tada? Kaip išgyvensiu?

Nežinau. Reik atsarginio plano...

Pabėgimas.