Žaidžiantis monstras

Vakar buvo viena iš tų dienų, kada visas gyvenimas atrodė šlykščiai nejaukus. Kiekvienas garsas, kiekvienas žvilgsnis pro autobuso langą tiesiog verčia vemti. Neturi kur dėtis, nežinai ką daryti ir norisi tiesiog užsidaryti į savo švininę kūno formos dėžutę, kurioje galėtum pasislėpti nuo visko, kas tave supa. Bet ne. Aš sėdėjau tarp pažįstamų, aš važiavau savo paties šimtadienį, ir tai man atrodė klaida. Tarsi paskutinė kelionė.
Tą dieną pasižadėjau būti ramus. Nusprendžiau nežaisti. Atsitraukti ir bent vieną dieną pabūti normaliu žmogumi. Aš to nenorėjau. Aš savęs nebekontroliuoju. Jau nuo pat pirmo žvilgsnio prasidėjo žaidimas, po pat pirmojo jos ištarto žodžio žinojau, kaip baigsis vakaras. Tai tapo natūralu. Viskas vyksta automatiškai. Ir aš savęs nestabdžiau. Priešingai, aš žaidžiau keliais frontais nusibrėžęs ribas, kurių neperžengsiu. Man sekėsi. Manimi stebėjosi žmonės, kurie matė visa tai iš šalies. Ir aš jaučiausi taip, tarsi galėčiau turėti viską, ko noriu. Taip ir buvo. Aš pasiekiau viską, ką norėjau, net ir padaręs kelias mažytes klaideles.

Taigi, tapau žaidėju. Ir tikriausiai ne visai savo noru. Pirmiausia - vedamas smalsumo. Paskui tai įauga į pasąmonę, ir nuo to pabėgti nebeįmanoma. Aš visad protu suvokiau, kad rimtų santykių nenoriu. Aš visada suvokiau, kad tokių turėti net negaliu. Ir ši negalia paverčia mane monstru. Ar ne?

Kai visa tai prasideda, niekas nemato to, kas vyksta iš tiesų. Niekas nemato to paslėpto pasišlykštėjimo savimi, to nepilnavertiškumo, to blogio ir šaltakraujiškumo, kuriuos esu taip giliai pakasęs savyje. Kai prasideda žaidimas, žmonės mato tai, ką aš noriu, kad jie matytų. Aš sukuriu idilę. Tai skatina norą gyventi.

Bet nepadariau nieko, už ką graužtų sąžinė.

Tačiau kol žaidimai nebuvo pradėti, aš buvau aš. Tai mato visi. Tai man primenama kiekvieną dieną mažiausiai po penkis kartus. Pasak aplinkinių, atrodau tragiškai. Atrodau kaip lavonas. Tai girdžiu kasdien. Bet kai manęs paklausia, kas man yra, aš atsakau, kad nieko. Man viskas gerai. Dėl manęs nesijaudink (smile). Niekas manimi netiki. Ir nereikia.

Bet vakarykštis atvejis buvo kitoks.

Man pasiūlė nueit parūkyt. Dviese. Sako, reik pašnekėt. Nuėjome atokiau. Jis giliai įkvėpė ir tarė:
Dabar bus ilgas monologas. (pauzė) Matau, kad tau kažkas negerai...

Aš jau atsukau nugarą ir pradėjau judėti link namo. Tačiau mane sustabdė.

Pala. Aš matau, kad kažkas negerai. Bet aš visai neprašau, kad tu man pasipasakotum. Jeigu nenori, nereikia. Čia ne mano reikalas. Bet žinok, kad jeigu ištiks kokia bėda ir prireiks pagalbos, visada gali kreiptis į mane. Būtinai padėsiu taip, kaip tik galėsiu.

Tai mane sutrikdė. Sutrikdė, nes nesupratau jo motyvų. Mes nesame labai geri draugai. Mes beveik nebendraujame. Retkarčiais pašnekam vienas kitam už akių. Tačiau mačiau, kad nuoširdumas nesuvaidintas. Jis nereligingas. Nesugebėjau atrasti priežasties, dėl ko jam turėtų rūpėti. Nerandu ir dabar. Nes aš netikiu, kad žmonės taip elgiasi tiesiog iš geros valios. Taip nebūna. Visada yra tikroji priežastis. Bet aš jos nerandu. Tai priverčia mane abejoti.

Ir tai dar ne viskas. Tą patį vakarą kita draugė pasielgė panašiai. Ji pasakė, kad negalėtų palikti bėdoje. Ji sakė, jog žino, kad jeigu jai kas nors nutiks, ji visada gali kreiptis į mane. O man kilo klausimas. Ar tikrai ji gali? Dabar man atrodo, kad jai nugaros neatsukčiau, bet kas būtų, jeigu ji iš tiesų papultų į bėdą? Ar aš tikrai ją gelbėčiau?

Galbūt tai atsakymas į pirmiau iškeltas abejones. Galbūt žmogus taip pasako tik tam, kad pakeltų savo vertę kito žmogaus akyse. Gautų pasitikėjimą. Patenkintų savo ego, parodytų pats sau, kad yra ir gali būti geras žmogus. Tačiau jis nesuvokia realybės, į kurią patekęs jis savo žodžius paverstų niekais. Tai tik žodžiai, kurie yra melas, nors jis pats to nežino.

Taip, tikriausiai tai. Aš atsargus. Pasaulyje yra ir kitų žaidėjų.

Šią parą miegojau vos vieną valandą. Tikriausiai reikia pailsėti. Jeigu tik pavyks.