---

Mane išdūrė. Apgavo, ir padarė tai lygiai taip, kaip ir turėtų padaryti žmogus. Žinojau, kad taip bus, bet ignoravau visus man siunčiamus ženklus. Štai vieną vienintelį kartą leidau sau manyti, kad galbūt klystu, galbūt tik pasirodė, bet ne. Aš vėl neklydau.

Dabar turėčiau būti girtas. Šiandien turėjau miegoti ramiai. Aš neturėčiau būti namie.
Bet taip yra. Tiesiog pabėgo, dingo ir pradėjo ignoruoti. O jis turėjo palaikyti man kompaniją. Kagi. Vis tiek, esu įpratęs. Be to, juk žinojau, kad taip gali būti ir tikriausiai bus.

Visi kiti buvę mano draugai šiuo metu švenčia mano buvusio geriausio draugo gimtadienį. Aš taip pat buvau pakviestas. Kokius 5 kartus. Bet manęs ten nėra. Aš nenorėjau ten būti. Beveik visi tie žmonės - mano priešai. Puikiai juos pažįstu. Žinau, kas būtų, jeigu dabar ten būčiau. Scenarijų žinau atmintinai. Aš visad būnu visų problemų katalizatorius. Aš visad tarp jų jaučiuosi blogai. Jie man nerūpi. Jie man nenaudingi. Aš jų nepasiilgstu. Daugumai jaučiu neapykantą. Ir tiesiog. Tiesiog aš ten nepriklausau.

Neapsimoka.

Todėl dabar aš čia. Vienas. Visada, visą gyvenimą vienas. Man reikia alkoholio. Visą dieną mintys vien apie jį. Jeigu šiandieną būčiau vienas, nebūtų jokių problemų. Mėgstu gerti vienas, kartais net labiau nei kompanijoje. Tačiau negaliu. Ir tai mane žudo. Rytoj. Bet kur, bet kada, su bet kuo..

Norėčiau būti išties vienas. Dabar kitam bute gale yra žmonių. Jie visai nemaišo, jų nesigirdi, bet jie yra, ir tai mane verčia jaustis nejaukiai. Man geriau vienam. Jie mane blaško. Tik nežinau, kodėl. Gal tiesiog jie trukdo man jaustis taip, kaip norėčiau.

Taip, aš nelaimingas, taip, aš mazochistas, aš sukuriu sau skausmą, o po to juo mėgaujuosi, aš žudausi stovėdamas vietoje, aš bijau net pajudėti. Jeigu nejudi, netenka gailėtis. Jeigu nesistengi, netenka nusivilti.

Aš nesu toks vienas. Visi mes nelaimingi. Visi vienodi. Tik ne kiekvienas sugebame su tuo susitaikyti. Kiti kovoja. O aš tiesiog randu visame tame malonumą.

Aš šypsausi. Mano širdis plaka greičiau nei įprastai, mano kvėpavimas gilesnis, rankos šiek tiek virpa, jaučiu didelį liūdesio ir beprasmybės akmenį ant savo pečių, bet visgi aš šypsaus. Anksčiau būčiau to nepakėlęs. Bet net nežinau, kodėl liūdna. Nesvarbu. Niekada nesvarbu. Niekada neturi reikšmės.

Nežinau, ką čia darau. Tiesiog nežinau. Žodis po žodžio. Peilis po peilio. Viskas dūžta. Bet nieko. Tas pats per tą patį. Taip viskas ir liks. Niekas nepasikeis. Aš visad buvau vienas, visad buvau svetimas, toks esu ir dabar. Po visko. Ir rytoj bus tas pats. Ir visada. Aš turiu būti vienas. Aš turiu gyventi vedamas nepaaiškinamo skausmo. Aš privalau gyventi žinodamas, kad man vietos nėra. Tai aš.

Viena diena mažiau.