Ir vėl viskas, lyg to niekad nebūtų buvę...

Sunkūs lašai ir vėl ritosi žemyn- šiomis dienomis lijo pernelyg dažnai. O dar tas tolimas gausmas atrodė toks artimas, tai buvo mano ausis nenumaldomai pasiekęs pravažiuojančio traukinio dundėsys. Tik jam pavyko nuraminti mano sielą, bet tuo pačiu metu priversti mano mintis pasileisti didėliais šuoliais atgal- į prisiminimus. Juk visgi praėjo daug laiko, bet skausmas neišnyko, jis vis smaugė ir smaugė mane. O ausyse skambėjo ne kas kitas, kaip traukinio dundėsys. Jis buvo su manimi primindamas, kad viskas nestovi vietoje, kad viskas sinchroniškai ir tokiu pat tempu juda į priekį. Tas gausmas traukė, atrodė, kad jis kviečia mane. Atrodė, kad ir aš galiu taip pat ritmingai ir nevaržomai, žingsnis po žingsnio atsirasti prie bėgių ir padaryti lemtingą sprendimą, kuris vargu ar pradžiugintų dar ką nors be manęs. Reikėjo tiek nedaug- tik menko žingsnio, bet... Kūnas prarado laiko nuovoką, o per ilgai užsibuvus prisiminimuose, jaučiau jo karštas ir šlykščias lūpas ant savo peties.

Tū... Tūūū...

Tik šis garsas sugebėjo gražinti mane atgal- į realybę: mano niūrųjį kambarį ir kietąją lovą, į kurią atsirėmusi galva, tysojau ant žemės.

Lašai, sukeldami skambų garsą atsitrenkiant į stiklą, vis dar vilnijo žemyn. Traukinio dundėsys, suteikiantis monotonišką ritmą, nenuspėjamas krintančių lašų maršas, pravažiuojančios mašinos ir iš mano krūtinės pagaliau išsiveržusi gaili rauda- viską sujungus į vieną, tai skambėjo lyg savotiška nakties simfonija.

Deja. Dangus pragiedrėjo, mano ašaros baigėsi, o traukinys nuvažiavo.

Viskas stojo į senas vėžes- lyg to niekad nebūtų buvę.

Kas išdrįstų ginčytis...?