Gyvenimas-lyg burbulas. Vienas neatsargus žingsnis,nelaiku ir nevietoj ištarti žodžiai. Tai ir dar daug kas gali gyvenimą apversti kojom… arba išvis jį nutraukti.Visai neseniai galvodavau: Kaip įmanoma gyventi taip, lyg gyventum paskutinę dieną, valandą? Ištisos savaitės-rutina. Namai- mokykla.Būreliai.Namų darbai. Taip ir gyveni su “išgyvenimais”. Dėl paprasčiausio konkurso ar dar dėl nežinia ko nerimauji,laužai galvą, nors to ir visai nereikia.Į nieką per daug nekreipi dėmesio, tik gyveni, viską darai kaip iki šiol darius, lyg automatiškai. Negaliu pasakyti, kad dabar kas nors labai jau pasikeitė. Tikriausiai nepasikeitė niekas, tik mano vidus. Svarbi kiekviena minutė: einu į mokyklą ir viskuo žaviuosi pradedant naujai dygstančia žolyte ir baigiant senute išbėgusia pabėgiot laukan,patobulint kūno formas :)Juk gyveni tik vieną kartą, ir norisi nuveikti kuo daugiau.Džiaugiesi bet kokiomis smulkmenomis. O gal esu dar vaikiška ir naivi :) Kartais užklysta mintis… O gal taip jaučiasi ta paslaptinga merginukė? O kai dar prisimeni ir Armstrongo dainą… Tiesiog miesto aikštėj, stovint lietuje visai permirkusiai nurisi užtraukti: What a wonderful world…
