Tapsiu laiminga tuomet, kai suprasiu, kad jis ne man. : 8

Galiausiai, įdėmiai pažiūrėjus į jo akis, šokau jam į glėby. Apžergiau jį kojomis ir kartojau, jog atsiprašau ir visą ko pasakyti nenorėjau. Edvinas taip pat nuoširdžiai apgailestavo. Tikrai, šūdinai jaučiausi ką jam per tas kelias minutes prikalbėjau. Net nepanašu, kad apie jį taip galvočiau. Su juo kartu pasilikome pas Irmą ir laukėmė kol jie visi prabus. Negaliu sakyti, kad neturėjom ką veikti, kol laukiam kitų. Su Edvinu žaidėm „Lėktuvėlio“ aš buvau jam ant nugaros, o jis mane skraidino po brabangią svetainę. Buvo smagu. Pavargę krisdavom ant baldų, o vėliau vėl iš naujo. Tą akimirką visiškai užmiršau jo paklausti apie tą pokalbį su Pijum. Mūsų žaidimus pertraukė lipanti laiptais Gustė.

-Ką jūs? – nusijuokia.

-Būnam, jūsų laukiam. – pasako Edvinas ir atsuka akis į mane. Aš linkteliu galvą. Gustė smagiais žingsniais ateina ir prisėda šalia mūsų. Jos veide matyti puiki nuotaika. Matyt jai vakar vakaras buvo nepakartojamas. Nors jį turbūt ir sunkiai be pamena. Gustė mus paragina eiti į kiemą, mes su Edvinu griežtai purtom galvas, nes ten dar karščiau nei namuose. Gustės žvilgsnį patraukia ateinantis Pijus. Vaikinas drąsiai ir gan sparčiais žingsniais ateina pas Gustė. Ši jam karštai įsisiurbia į lūpas. Tai tik dar vienas įrodymas, kad vakar jie kartu būdami neliūdėjo.

Po poros valandų jau pestute su Edvinu žingsniavome į namus. Lauke be protiškas karštis. Greičiau ne karštas, o dušnumas. Tai be proto vargino. Edvinas kairėje rankoje nešė mano tašė, o aš lyg su kiekvienu žingsniu plaukus atsimesdavau atgal.

-Sustokim biški, - lėtindamas žingsnius pasakė. Sustojome, jis nusivilko maikę ir įmėtė ją pas mane į tašę.

-Toks oras mane jau pradeda užp*. – piktai pasakė jis. Aš linktelėjau ir nuleidau galvą žemėn. Prisiminiau jų pokalbį. Nuotaika iš kart pradingo. Niekaip nedrįsau jo paklausti apie ką jie ten šnekėjosi. Nenorėjau tikėti, kad apie mane, juk Edvinas dar turi merginą. Leidau sau galvoti, jog tai viskas susija su ja. Su Edvinu pristabdėmė žingnius prie mano lauko durų. Jis man pakštelėjo į kaktą ir leido nepamiršti, jog lauks manęs vakare. Vis dar jausdama jo kavpą savo gleby, lengvais žingsniai ėjau į vonią. Palindau po vėsiu vandeniu. Tą akimirką to norėjau labiausiai. Kūno temperatūra peršoko į normą. Iškišusi ranką iš dušo kabinos pasiemiau baltą rankšluostį. Tapus sausai, įšokau į apatinį trikotažą. O plaukus tieiog papurčiau, kad greičiau išdžiūtų. Užteks tų fenų, kurie degina plaukus. Bet vistiek, plaukų tiesintuvo neatsisakau. Nušokavus iki savo kambario įsijungiau kompiuterį. Eilinį kartą pasileidžiu muziką, be kurios nė dienos negaliu. Tiesog ja gyvenu. Pasitikrinus emeil‘us nueinu prie tiesintuvo, pažiūrėti ar jau įkaito. Vos jį prilietus, pradedu žaloti savo vėšlius plaukus. Ne praėjus nė penkiom minutėm jie jau tiesūs. Neilgus kirpčiukus prisisegu segtuku, susiradusi šortus bei juodą maikutę, lekiu į virtuvę, manydama, kad mama bus ką palikusi. Pravėriau vėsias šaldytuvo dureles, matau mamos pagamintus virtinukus. Tereikia išsivirti.

-Nors ne, nenoriu. – pasakiau sau. Pasiemus bananą ir porą saldainių, grįžau į kambarį. Laikrodis rodo dar tik keturias valandas. Maždaug dar trys valandos laisvos. Nuobodžiavau. Vaikščiojau iš vieno kambario į kitą, kol galiausiai išsidrebiau ant lovos. Akys pamatę Tado dovanotas dovanas.Užplūdo atsiminimai. Mano kambarį puošia Tado dovanoti žaislai, o ant kaklo vis dar puikuojasi, grandinėlė. Retkarčiais net užmirštu, jog tai jo dovana. Mano akys nejučia užsimerkia. Užsnūstu. Sapnuoju kažką neryškaus ir beprasmio. Vartausi, tai ant vieno šono tai ant kito. Neramus miegas. Neryškiai pramerkiu akis, kai išgirstu malkų kapojimą. Atsikeliu iš lovos ir keliauju prie kompiuterio. Po šešių dešimt, pamačius kompuiterio ekrane, dešiniajame kamputyje, pasakiau sau. Neskubėdama pradėjau dažytis. Tušas pailgino ir patamsino mano šviesias blakstienas, o skaistalai paryškino žandikaulius. Susiradus paėmiau Edvino maikę, kurią paliko. Nulipau laiptais, apsimoviau šliures ir lėtais neskubėdama ėjau pas jį. Nors dar ir nebuvo septinta. Lauke stoviniavo Pijus, rūkė.

-Tu gal ir gyveni pas Edviną? – nusijuokus paklausiau jo. Pijus tučtuojau suraukė antakius.

-Edvinas savo kambary.. – piktokai atsakė.

-Nerūstauk taip. – nusijuokiau ir kumštelėjau jam į petį.

-Man skaudėjo. – pavartė akis jis. Aš vis dar juokdamasi nužingsnivau pas Edviną. Namai tušti kaip visada. Edvino mamą ir tėtį tik vieną kartą esu temačius. Užsiemę žmones. Lipau suktaii laiptais pas Edviną. Girdėjau jo balsą. Turbūt telefonu šneka, mintyse pasigirdo žodžiai. Ėjau patiliukais, kad neišgirstu, norėjau nustebinti jį. Tyliai nusveriu durų rankeną žemyn. Edvinas buvo atsirėmęs į palangę.

-Jei aš pažadėjau, kad ją paliksiu tai paliksiu. – griežtai diktavo jis.

-Tu ne taip supratai. Susitiksim tada paaiškinsiu gerai? – pamatęs mane greitai išlemeno ir nuspaude telefone esantį raudoną migtuką.

-Su kuo šnekėjai? – priėjus prie jo, apkabinau, o maikę numečiau ant šalia stovinčios lovos. Jis pasimetė.

-Su draugu. – šyptelėjo ir pakštelėjo į skruostą.