Point.lt yra internetinė bendruomenė, siūlanti tau galimybę bendrauti su draugais, susirasti naujų bičiulių, bei sužinoti, ką apie tave mano kiti. Jei nori naudotis puslapiu, prisijunk arba užsiregistruok!
Kristina01 dienoraštis
Širdies erkė. Gal nelabai viliojamas pavadinimas, bet kitaip nemoku pavadinti.

Bet viskas nuo pradžių..

Draugavom, išsiskyrėm. Palikau aš.

Praėjo 3 mėnesiai, pradėjau susitikinėti su kitais. Turėjau vieną, nepaėjo. Turėjau kitą, nepaėjo. Kai likau vėl viena be jokių interesantų, vėl prisiminiau Tave. Bet likimo ironija, kad likau viena savaitę prieš Jo gimtadienį. Vos tik likau viena ant rytojaus susitikau su jo giminėm, dar ir draugė priminė jį, kadangi bendrauja tiesiogiai su juo. Tada per tą savaitę iki gimtadienio gaunu nuotrauką, sapnuoja gal 3 kartus.

Gimtadienio diena. Visą savaitę skaudėjo, buvo liūdna. Maniau tai praėjo. Pasirodo klydau. Vėl skaudėjo. Atsivėrė sena žaizda. Bet labiausiai skaudėjo Jo gimtadienio dieną. Iš vakaro parašiau raštelį su sveikinimu. Gimtadenio dieną jį padaviau tai pačiai draugei, kad perduotų. Kodėl? Yra daug paaiškinimų, daug priežasčių. Pirma, vien dėl prisiminimų iš jo gimtadienio šventimo lygiai prieš metus. Antra, jis mano paskutiniojo sakinio jam "O, Tu, daryk kažką dėl savęs." nevygdo, tad bandžiau motyvuoti. Trečia, kai man nepaėjo su paskutiniuoju vaikinuku, tyliai dingo iš mano gyvenimo, tyliai paliko, tyliai išslinko, pajutau menką kruopelę galimai to ką jautė Jis. Tada supratau akivaizdų dalyką, kad skaudėjo ir jam. Ne tik man. Tada pagalvojau, kad kai žmogus Tau pasako "Tu esi viena iš nedaugelio prie kurio esu visiškai toks koks esu", o aš taip šaltakraujiškai, šaltai, žiauriai jį palieku dar ir įskaudindama, tada pradedi suprasti kaip žiauriai aš iš tiesų pasielgiau. Pradžioje to nejaučiau, pradžioje maniau, kad jis to vertas, nes tai įvyko po konflikto, kuriame aš buvau labai įskaudinta. Bet po ilgo laiko kai pasimiršta dauguma nuoskaudų ir tik gali pajausti kažką tokio, ką žmogus pajuto tada.. Tada jo. Tada prisimeni, kad ir kitas žmogus turi jausmus.

Jis parašė "Ačiū už sveikinimus :)". Aš atrašiau atgal neultralią žinutę. Jaučiau norą atrašyti. Jaučiau norą patikrinti ar tęsis pokalbis toliau. Nors mintyse mąstau, t.y protas mąsto, kad "Nerašyk, netęsk pokalbio, nieko vis tiek neišeitų". Bet širdis tyliai tikėjosi to pokalbio pratęsimo. Jis neįvyko. Pradžioje buvo apmaudu, bet po to supratau, kad kito ir nebuvo galima tikėtis. Aš jį įskaudinau. Jis ne koks šuo, kad vos parodžius dėmesį grįžtu. Taip pat reikia noro tam, kad grįšt. O ko grįšt? Kad vėl kelčiau reikalavimus? Vėl pykčiau už šūdus? Vėl pavyduliaučiau nepagrįstai? Nee, aš tikrai nesu ta , pas kurios norėtųsi sugrįžti. Ir puikiai suprantu kodėl. Kita vertus, ne tik manyje yra problemų. Mūsų santykiuose nebuvo supratingumo, nebuvo kompromisų. Patys santykiai buvo labiau darbas, dirbau kaip prie kokio projekto, nuo kurio kartais pervargdavau pati, nes labai norėjau. Nepasiteisino. Tačiau turėjau daug patirties.

Bet esmė, kad ir suvokiu, kad šių santykių tęsinio nebus, nes suvokiu, kad mes per daug skirtingi visame kame, charackteriu, gyvenimo suvokimu, gyvenimo tikslais ir t.t, vis tiek jaučiu poreikį užmegsti kažkokį ryšį. Kodėl? Nežinau. Vienišumas? Gal. Prieraišumas? Gal. Sado mazo polinkis. Taip pogi gal. Neturėjimas ką veikti, apie ką daugiau mąstyti, neturėjimas probelmų? Gal. O gal dėl to, kad geresnio dar už jį neradau? Taip pat gal.

Bet kai pagalvoju, kad galiu neultralioje aplinkoje, tarp kitų žmonių tyčia susitikti, turiu tokią galimybę, tada nenoriu. O gal noriu iš tiesų? Nes kartais kuo labiau sakau "ne", pasirodo tuo labiau iš tiesų yra "taip". Nebeatskiriu net kartais savo minčių ir jausmų.

Net buvau nustebusi, kad po 5 mėnesių, per kuriuos 2 mėnesius bendravau su kitais vaikinais ir buvau jį užmiršusi, vėl jį prisiminiau, man vėl skaudėjo, man vėl liūdna buvo, ir vėl prisiminimai lenda į galvą vienas po kito.

Gal tiesiog užpildžiau su kitais tą tuštumą, kurią jis paliko? Gal per anksti pradėjau su kitais susitikinėti? O gal čia parodo mano gyvenimo tuštumą? Mano pačios tuštumą?

Daug klausimų, mažai atsakymų.

Žinau vieną, kad gyvenu šia diena. Kad stengsiuosi investuoti į save, kurti save, tobulinti, investuoti nebe į kitus santykius, o į save. Stengsiuosi tą tuštumą užpildyti hobiu ar tiesiog investavimu į save. Bei taip pat plauksiu pasroviui..

Pastaruosius 5 mėnesius aš be paliovos stengiausi žengti tik pirmyn, nesigręžti atgal. Man sekėsi. Bet palūžau po dviejų nesėkmingų bandymų kurti santykius ir jo gimtadienio/iki gimtadienio savaitės ir tos tuštumos pajutimo.

Pasveikinimas buvo žingsnis atgal. Bet kartais reikia žingsnio atgal tam, kad galėtum žengti į priekį du žingsnius ar apskritai į tiesiog žingsniuoti į priekį.

Nuoširdžiai tikiu, kad tą tuštumą sugebėsiu užpildyti, atrasti save, bei nuslopinti mini kylančią paniką "kodėl dar nepamirštu, kodėl vis dar jaučiu, o gal man jo reikia? oj ne, nereikia ir t.t.".

Žinau tai, kad niekas nevyksta veltui. Kad viskas kas vyksta, tai vyksta į gerą. Tikiu likimu ir pasiduodu jam. Darysiu viską kas mano valioja. Stengsiuosi išnaudoti kiekvieną dieną, daugiau mažiau.

Viskas bus gerai, aš tikiu.

"O jau kas bus, tas bus, pamatysim tada..". :)


 
Įdomus
teigiami balsai: 1  |  neigiami balsai: 0

Rašyk komentarą: