Pamąstymai raštu - jau ruduo? (ERROR code:0)

Nuo to momento, kai nuo kažkur Lietuvos užkampyje esančio medžio nukrito pirmasis rudens išmargintas lapas, su nekantrumu pradėjau laukti pavasario - laikotarpio, kada viskas atgyja. Metas, kada bet kur ir bet kada jaučiuosi gerai. Tada pabunda ne tik gamta, bet ir laimingasis "aš". Noriu to, ar ne. Tačiau dėl globalinio atšilimo (ieškau kaltų, juk žmogiška) sukeltų anomalijų, manyje pavasaris sužydėjo dar žiemos viduryje, o ruduo užklupo visai neseniai. Maždaug prieš dešimt minučių, kada pajutau, kad laimė jau slysta iš rankų.
Berods taip turi būti. Anksčiau ar vėliau turėjo pasireikšti tas dėsningumas - laimė ateina, laimė išeina, laimė sugrįžta, laimė pabėga. Užburtas velnio ratas. Jap, velnio. Ir jap - ratas.
Tad vakarais gulėdamas lovoje jau nebesugebu išspausti šypsenos vien prisimindamas kažką gražaus, įvykusio pastarosiomis dienomis. Dingsta ta užkrėčianti žaisminga nuotaika, lydėjusi mane penketą mėnesių. Žmonės vėl atrodo įkyrus, darausi egoistiškas. Vis dažniau noriu pabūti vienas... Nebematau pavasario. Diena iš dienos man jis tampa vis blankesnis ir niūrėsnis. Nebeturiu su kuo juo dalintis. Mintis blaško pastaruoju metu nutikę įvykiai (dgs.), verčiantys abejoti, gailėtis ir graužtis. Jų vis daugėja, kad ir ką aš daryčiau. Ir dabar tas gražus pasaulėlis, kurį sugebėjau susikurti per nemažą laiko tarpą, virsta eiline laimės iliuzija. Smagu.
Ir maža to, dabar mane užklupo iki šiolei nematytas reiškinys. Kažkas panašaus į asmenybės susidvejinimą. Keista, bet per dieną mano charakteris sugeba kardinaliai pasikeisti keletą kartų per dieną. Mielas, draugiškas, paslaugus ir visada laimingas berniukas per minutę gali virsti arogantišku egoistu (čia turėtų būti kažkas, kas pabrėžia šitus du žodžius), kuris telaukia progos ką nors įskaudinti, sukritikuoti ar kuo nors pasinaudoti.
Nors turiu dar daug ką pasakyti, kažkodėl jaučiu, kaip sunku rašyti. Labai nemalonus jausmas žinant, kad tai vienas iš nedaugelio būdų išsipasakoti ir apsiraminti. Prisėsiu rytoj. Gal tuomet mintys bus ne tokios abstrakčios ir padrikos.