Gyvenimas pagaliau ir man nusišypsojo. Gal būt šypsena ir nebuvo visiškai nuoširdi, bet ją jutau kiekviena savo kūno ląstele. Papūtė gaivus vasaros vėjelis. Iš malonumo užmerkiau akis ir atlošiau galvą atgal. Saulė šildė ir taip jau smarkiai nuraudusius mano skruostus, ta jos skleidžiama šiluma man suteikė užtikrintumo jausmą. Jaučiau, kad pagaliau esu ten, kur ir turiu būti - jaučiau, kad mano vieta čia. Atmerkus akis saulė apakino mane ir dar vienas, giliai įtrauktas dūmas apsilankė mano plaučiuose. Pagaliau jaučiausi laiminga, o šypsena nedingo nuo mano veido. Atsistojau ir paėmiau krepšinio kamuolį į savo rankas, jutau, kad ir jo grublėtas paviršius…

Sunkūs lašai ir vėl ritosi žemyn- šiomis dienomis lijo pernelyg dažnai. O dar tas tolimas gausmas atrodė toks artimas, tai buvo mano ausis nenumaldomai pasiekęs pravažiuojančio traukinio dundėsys. Tik jam pavyko nuraminti mano sielą, bet tuo pačiu metu priversti mano mintis pasileisti didėliais šuoliais atgal- į prisiminimus. Juk visgi praėjo daug laiko, bet skausmas neišnyko, jis vis smaugė ir smaugė mane. O ausyse skambėjo ne kas kitas, kaip traukinio dundėsys. Jis buvo su manimi primindamas, kad viskas nestovi vietoje, kad viskas sinchroniškai ir tokiu pat tempu juda į priekį. Tas gausmas traukė, atrodė, kad jis kviečia mane. Atrodė, kad ir…

Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiame laukdami. Laukiame kol gimsim, kol mama parsives iš darželio, kol tėtis parsiveš iš mokyklos, kol vaikinas ateis į sutartą pasimatymo vietą, autobuso, pirmojo bučinio, draugės, užtrukusios mokyklos rūbinėje. Senukai, būna, laukia mirties, o jau tada begalinė eilė į rojų/pragarą.

Taip jau yra. Man rašant, per TV žodis ‘laukti’ buvo pakartotas bent tris kartus… Toks jau tas gyvenimas, begalinis laukimas. Tik vat, kad laukimas ne visada būna malonus. Mane varo iš proto laukimas eilėje pas dantistą ar laukimas, kol sužinosi, kiek gavai iš kontrolinio. Būna ir malonus laukimas, bet apie jį kiek vėliau.

Beveik visiems patinka…

Jie tiki, kad tai kas vyksta yra likimo klaida, kuri galbūt išsitaisys, jei tik kažkuriam iš Jų atsiras dideles drąsos ištaisyti, ypač Jam.

Jis paisė draugų reakcijos, kai visi sužinojo, jog vienas kitam patinka. Vėliau tai pradėjo neigti, Ji buvo nusivylusi. Ji išgirdo žodžius , kurių niekada nesitikėjo išgirsti iš savo mylimojo lūpų „Trauma tu, aš tavęs nemyliu!“. Tai buvo skaudu Jai , ir dar daugiau Jam. Jis pirmą kartą gyvenime apgavo pats save iš vienos pusės, iš kitos Jis norėjo Jai tik gero, nes žinojo, jog neatsispirs aistrai. Jis gerbė Ją, tad nenorėjo, jog tai įvyktų. Tačiau visa širdimi…

Kodėl man viskas aplink tai primena? Taip, primena. Ir, manau, svarbiausia, ne ką ir kodėl primena, bet kaip man tai svarbu ir skaudu. O tikrai svarbu. Matyt, lemta prisimint... Kažkada būčiau pasakiusi, kad mano gyvenimas sušiktas, bet... Nespresk apie knygą pagal viršelį. O aš niekada į savo gyvenimą per daug nesigilinau, mano pižiūris į ji buvo paviršutiniskas.

Viskas,kas pakeitė mano gyvenimą į blogąją pusę, prasidėjo vieną naktį. Taip, iš pirmo žvilgsnio tai buvo nieko neišsiskinrianti iš kitų naktis. Mane prikėlė neaiškus pašnekesys koridoriuje. Tesugebėjau atskirti mamos balsą. Visa kita atrodė beprasmiška ir nesuprantama, nors ir labai stengiausi suprasti, kažką…