Baltas debesėlis

Baltas debesėlis, nuklodamas rasa besiskleidžiančios pievos lopinėlius, slinkdamas iš vakarų i rytus, nuglostė ir takelį, kuriuo dažnai mėgo vaistinėtis katukas. Tądien jis stabtelėjo prie mažos, lašelių bučiuojamos, balutės. Stovėjo ir įdėmiai žiūrėdamas i sklindančių raibuliu mirganti, joje atsispindintį pasaulį, mastė:
"Tą debesėlį man siuntė draugas, tas kuris gyvena ten labai toli. Siuntė jį kaip laišką, norėdamas priminti man, kad jis manęs dar nepamiršo… Ir va tie lašeliai, smulkučiai, kutenantys nosytę, marginantys ir balutėje raibuliuojantį dangų - tai jo laiško raides, tai jo ilgesio žodžiai... Taip, jis manęs nepamiršo. Luktelsiu, gal tuoj apsisuks vejas tada ir aš jam nusiūsiu laišką pilna vaivorykščių..."


Skaityti daugiau »