Vienatvė atejna tyliai ir nepastebimaj - atsėlina tarsi sėsėlis. Tu guli, žiūri į lubas ir isgirsti. Kazkur netoliese. Isgirtsi, kaip kažkas monotoniškai beldžiasi į duris. Ne į namų ir ne į kambario - į tavo sielos duris, žinau, nemalonu...

Juk niekas nenori būti vienišas... Visa savo gyvenima ieškome savo antrosios pusės, ieškome draugų, kurie mums padėtų sunkiais gyvenimo tarpsniais... Mes negalime būti vieniši to neleidžia mūsu prigimtis. Net ir biblijoje parašyta, kad Dievas sukūrė vyrui moterį. Gal dėl to, akd žmogus nenori, o gal tiesiog negali būti vienas. Gal jis nepakeltų vienatvės jausmo. Ar išgyventume būdami vieni? Ar sugebėtume? 

Ar sugebėtume pakelti tokia mintį, kad visą gyvenimą taip ir nugyvensime nesurade tos tikrosios meilės, tikro draugo. Ar tada mes galetume pasakyti, kad gyvenome pilnavertį gyvenimą. Bet ar to ir tereikia, kad nugyventume pilnavertį gyvenimą – draudės ar draugo?

tesinys [ilgam tekste]->

Sapnas ar realybė?...