Praėjo metai laiko nuo tada, kai parašiau pirmąjį įrašą šiame dienoraštyje. Pamenu tą dieną, lyg ji būtų vakar - prisiregistravau vedamas noro kam nors išsipasakoti, atrasti savo kampelį, kur galėčiau išsilieti. Pradėjau rašyti paskatintas nelaimingos meilės ir begalės smulkmenų, užkišusių mano išvargusias smegenis. Šis blogas tapo ne tik geriausiu draugu, bet ir įrankiu, padėjusiu įveikti sudėtingus gyvenimo rebusus. Tai buvo tyra kempinė, sugėrusi įvairiausias emocijas. Tai buvo raktas į savęs ir kitų pažinimą. Buvo, yra ir bus. Amžinai.

Skaityti daugiau »

Pradėjau suvokti, kodėl aš esu nelaimingas, nors turiu viską, o gal net daugiau. O priežastis, pasirodo, gali būti labai paprasta - aš pats nežinau, kokio noriu gyvenimo. Nesuprantu, koks esu ir koks turėčiau būti žmogus. Nesuvokiu, kas tikrieji mano draugai, o kas vaidmainiai. Netobulėju net tada, kai stengiuosi. Nesiorentuoju savo vidiniame pasaulyje, esu paklydęs savo paties minčių tuneliuose. Per dienas nieko neveikiu, tik apsikabinęs alaus butelį gyvenu pasinėręs į savo svajonių pasaulį. Svajonių, kurių niekada neįgyvendinsiu. Kodėl? Nes esu nepasitikintis savimi tinginys, silpnavalis, nuleidžiantis rankas pasitaikius bet kokiai kliūčiai. Net suvokdamas savo potencialą nieko nesiimu, nestatau savo ateities pamatų, nes paprasčiausiai jaučiu, matau ir žinau, kad mano vieta - dugne. Aš ne toks žmogus, kuris sugebėtų nuolatos kilti, kurtis gražų gyvenimą. Aš ne tas, kuris galėtų keisti pasaulį, nes aš esu eilinis darbininkas. Menka klipata, plaukianti pasroviui, per silpna tvirtai stovėti ant kojų. Netikiu ir nenoriu tikėti, kad aš galiu daugiau, nes net jeigu galėčiau, aš to nesugebėčiau.

Skaityti daugiau »

Iš gilaus miego mane pažadino garsus beldimas į duris. Sunkiai atmerkiau akių vokus ir žvilgtelėjau į telefono ekraną. "Kas gali belstis į svečius 2:23 valandą nakties?!". Vis dar girdėjau ritmingus, nerimąstingus stuksenimus. Paskubomis užsimečiau chalatą, įsidėjau telefoną į šoninę kišenę ir pasukau link koridoriaus. Regis, vis dar miegojau - nors stengiausi eiti kaip galima greičiau, žingsniai vis tiek buvo sunkūs ir lėti. Po vakarykščio gimtadienio siaubingai svaigo galva, todėl eidamas ramsčiausi į sienas, kad neparvirsčiau. Aklina tamsa tik apsunkino kelią iki durų, kadangi po kojomis vis pakliūdavo įvairūs daiktai - nešvarūs drabužiai, batai ar gėlių vazonai. Galų gale priartėjau prie durų ir nuspaudžiau šviesos jungiklį, tačiau šviesa neužsidegė. "Greičiausiai perdegė lemputė",- pamaniau. Atsigręžiau į duris ir žvilgtelėjau pro akutę. Keista, bet laiptinėje, kur šviesa kasnakt užsidega automatiškai, karaliavo tamsa. "Dingo elektra?",- pats savęs paklausiau. Vis bandžiau įžiūrėti anapus durų stovintį asmenį, kuris vis dar tyliai beldėsi, bet viskas, ką sugebėjau pamatyti, buvo didelė juoda dėmė.
- Tuoj!- surikau neapsikentęs.


Skaityti daugiau »