Trečiadienis, rugsėjis 10, 2008 Laikas 01:51.
Daug laiko praėjo nuo tada, kada paskutinį kartą kažką parašiau. O ir to paskutinio karto nepamenu. Juk taip gerai gyvenau, džiaugiausi gyvenimo teikiamais (ne)malonumais ir tarsi kvėpavau visu tuo magišku gėriu, net jaučiau jį cirkuliuojantį mano kūne. Galva buvo tarsi išsunkta ir tokia lengva, kad atrodė, jog galų gale atsikračiau visų tų piktų minčių, nuodijusių mano gyvenimą. Gavau viską, ko norėjau, nes pagaliau suvokiau, kada reikia atsimerkti ir kada verčiau būti užsimerkusiam. Taip yra ir dabar. Skirtumas tik tas, kad mano sodą papildė dar vienas žiedas. Tobula, žadą atimanti gelytė, į kurią pažvelgęs negaliu atitraukti akių. Nežinau, kas tai - nepaprasta gamtos dovana, ar nuodinga piktžolė, bet man nesvarbu. Aš tiesiog negaliu atsispirti pagundai ją paliesti, jai nusišypsoti ir ja pasirūpinti. Ta maža gėlelė tampa pati svarbiausia visame sode ir aš tampu jos vergu. Ją pamatęs nebematau nieko aplinkui ir esu pasiryžęs paaukoti viską, kad tik šis žiedas nenuvystų. Tačiau bėda ta, kad nežinau, kaip tą žiedą puoselėti. Tokios informacijos nėra niekur, nes tai - kažkas unikalaus.
Skaityti daugiau »