Sėdžiu ir stebiu oranžinį tašką. Buvo ir raudonų, bet man patiko oranžinis.Veidas buvo sustingęs. Tiesą sakant, visas mano kūnas buvo sustingęs. Ir kažkodėl aš negalėjau tam pasipriešinti. Svetimos mintys sukaustė ir protą:
Aš per dažnai leidžiu sau susimauti. Kodėl tą kartą leidau sau pasiduoti? Juk žinojau, kad po pirmojo atsiras ir antras, paskui ir trečias, galiausiai dešimtas kartas. Kodėl? Kodėl pasiduodu? Juk sau pažadėjau... Kodėl žinodamas, kad darau klaidą, sau tai leidžiu?... Maniau, kad judėjau teisinga kryptimi. Ir dabar manau... Kur aš klystu? Kodėl aš klystu? Aš susimoviau... Ar aš vis dar to noriu?

Tu tiesiog nevykėlis. Visada toks buvai, tad kodėl manai, kad staiga viskas apsivers aukštyn kojomis? Tu nieko nepakeitei ir nieko nepasiekei. Tu tik svajoji tikėdamas, kad tos svajonės pildosi. Jos pildosi tik tavo galvoje.

Atsikabink. Viskas gerai, aš laimingas... Aš tikiu...

Prisimink, kaip buvo gera, kai valdžią turėjau aš. Juk irgi buvai laimingas, taip? Prisipažink - aš esu tikrasis "aš", o ne tu. Tu esi savo paties apgaulė. Prisimink mane. Prisimink mudviejų egoizmą, aroganciją ir šaltakraujiškumą. Argi tai nejaudina?

Dink.

Skaityti daugiau »

 Panašu, kad dienoraščio jau nebepakanka. Tiesiog turiu per daug minčių, kurias norėčiau užrašyti. Aistra rašymui tampa nebepasotinama, o ir pats procesas menkai numalšina norą rėkti visa gerkle tol, kol pagaliau suprasiu viską, ko iki šiolei nesupratau. O nesuprantu aš daug ko. Ypač savo jausmų. Visi jie tapo kažkokie... kitokie. Tiesiog keisti ir nesuvokiami. Aš jų nepažįstu ir tai man atrodo nauja. Nors geriau pamąsčius, šis vidinis chaosas mane aplanko jau ne pirmą kartą. Man jis patinka. Suteikia gyvenimui daugiau spalvų ir gyvasties, kurių dabar taip trūksta.



Skaityti daugiau »

 Žiūriu tą Gerumo dieną, bet kažko ašaros nespaudžia. Ankščiau spausdavo, dabar nebe.

Tiesą sakant, daug kartų panorėjau pats susirgti vėžiu. Kvaila, ar ne?


Skaityti daugiau »

 Kadaise šaltai ir užtikrintai pasakiau...

Jeigu dabar galėčiau kokiu nors stebuklingu būdu visam laikui ištrinti meilę iš savo gyvenimo, nedvejodamas taip ir padaryčiau.

Žinot, kaip yra sakoma. "Atsargiai su norais - jie gali išsipildyti".


Skaityti daugiau »

 Laukiau savo mikriuko. Stotelėje nebuvo nei vieno žmogaus, keliuose automobilių vos vienas kitas. Sninga, pučia stiprus vėjas. Aš stoviu visiškai vienas, tyliai klausau muzikos ir stebiu brankiai žibintų apšviestą pasaulį. Kelyje nelieka nei vieno automobilio, ir pasaulis tarsi nustoja suktis.

"Kas dabar galėtų būti laimingas?"

Akimirka suabejojau savo laime. Pamaniau, kad kažkas trukdo.


Skaityti daugiau »

 Nežinau, kažkas negerai.

Žinau, kad turiu puikią savybę, kuri leidžia man intuityviai suprasti ar man ko nors trūksta, ar ne. Dažniausiai man nieko netrūksta, tačiau vat paimė ir pritrūko. Gal dar vakar. O bėda tame, kad neturiu tokios savybės, kuri leistų man tą trūkumą paprasčiausiai imti ir pastebėti.

Pala, sugalvojau. Išjungsiu garsą, šviesas, uždarysiu visas kambario duris - tai padės man susikaupti.
Na štai. Berods nepadėjo, bet sprendimas buvo geras.
Žinau! Bėgu pasidaryti arbatos - tai atpalaiduos ir sušildys. Minutėlę.
Va. Dabar duokit sekundę. Man reikia pagalvoti.
Gal prieiti prie lango? Paprastai grožis man padeda užsipildyti džiaugsmu.
Nieko gražaus, nesimato žvaigždžių.

Tačiau galbūt nujaučiu, kas negerai.


Skaityti daugiau »

 Šiandien buvo viena iš tų dienų, kada staiga supranti savas klaidas ir suvoki, kad atėjo metas keistis. Manau, šiandieną aš patobulėjau. Bet pradėsiu nuo pradžių. O pradžia buvo nekokia.

Matematika. Sėdžiu b*** išvertęs ir mokausi istoriją. Pašauktas metu žvilgsnį kairėn, paplepu ir vėl grįžtu prie darbo. Auklėtoja vis dar klykia dėl nepateisintų pamokų. Pamačiusi, kad aš, kaip visad, sėdžiu b*** išvertęs, pašaukė mane vardu ir tarė:
- Atostogos jau lyg ir baigės. Eik prie lentos.
- Nieko nemoku, nėr ten ko eiti.
- Tai todėl ir kviečiu, kad nieko nemoki. Padėsiu, eik čia.
- Neisiu, tingiu. Be to, tik pamoką stabdysiu. Pakvieskit ką nors kitą.
- Tavo toks požiūris, tipo aš nenoriu, nemoku ir nereikia.
- Būtent. Nereikia.
Ir tada apvalioji ragana nusprendė, kad vietoje moralo pabandys pagąsdinti. Lėtu judesiu savo plaukuotą leteną sukišo sau į kišenę ir ištraukė mažą mobilųjį telefoną, kuris jos rankoje atrodė kaip... sausainis.
- Tada skambinu tėveliams. Mamai, o gal tėvui?
Sekundės pauzė mano pamąstymams.


Skaityti daugiau »

 Nesenai susipažinau su labai faina panele. Labai panaši į mane, graži, miela, bendraujanti. Susipažinom, paskui susitikom, viskas labai puiku ir gražu. Veiksmo nedaug, judam lėtai, bet kas ten žino kaip bus toliau. Faktas, kad ji man patinka.

Ir vat šiandien sėdėjau ir žiūrinėjau vieno tokio tūso nuotraukas. O tenai...


Skaityti daugiau »

 Šiandien paturėjau nerealią dienelę. Visą dieną trankiausi po miestą su draugu, tačiau, sakykime, darbo reikalais. Pažvengiau, pasidžiaugiau pavasariu, o ir pats darbas buvo pakankamai įdomus. O gal mes jį padarėme įdomų?... Pačiame mieste susitikau keletą pažįstamų veidų, o jų paklaustas kaip man sekasi, atsakiau: "Viskas tiesiog tobula". Nepatikėjo, pasakiau antrą kartą. Tada, manau, patikėjo.


Skaityti daugiau »

 Heh, štai aš ir vėl čia. Tai jau antras kartas, kuomet guliu tarp šitų keturių, nosimis susirėmusių sienų. Čia kažkaip telpu ir aš. Nuo paskutinio apsilankymo kambarys nė kiek nepasikeitė - čia vis dar kalnas statybinių medžiagų, neiaškių popierių, pusę erdvės užimantis pianinas ir mažas staliukas, ant kurio kadaise stovėjo sugedęs TV. Niekas per tas 30 dienų čia nepakito. Pasikeičiau tik aš.


Skaityti daugiau »