Nuo pat tos dienos, kai pradėjau rašyti, žmonės man sakė, kad turiu tam talentą. Tokių žmonių atsirado tikrai nemažai ir ne tik point'e, bet ir giminų bei draugų tarpe. Tačiau per visą tą laikotarpį nė karto nesugebėjau jais patikėti. Nė karto. Aš tiesiog negaliu to pripažinti.


Skaityti daugiau »

 Naktis. Miego visiškai nesinori, o veikti nėra ką. Tada dingtelėjo mintis, kad reikia nueiti į balkoną. Pasiilgau žvaigždžių. Įėjau vidun ir laikas tiesiog sustojo.

Supratau, kad ši naktis bus nepaprasta.


Skaityti daugiau »

 Šiandieną net du žmonės man pasakė, kad esu geras žmogus. To jau gana seniai nebuvo. O vieno iš tų žmonių žodžiai privertė mane šiek tie susimąstyti.

Pirmoji iš jų buvo visai susenusi bobutė.


Skaityti daugiau »

 Na va, atėjo tas momentas, kai supratau, kad mano gyvenimas vėl virto šūdo krūva. Laikas vėl pabandyti jį sutvarkyti. Šiuo metu esu pasimetęs ir nežinau, kas ir kur aš esu, ko aš noriu, ką turiu ir koks mano gyvenimas yra iš tiesų. Visko per daug, todėl tiesiog viską čia surašysiu. Pradėsiu nuo to, kas man nepatinka ir ką norėčiau pakeisti savo gyvenime, pabandysiu nuspręsti kas man šiaip šitam pasaulyje nepatinka ir kaip to galėčiau atsikratyti, paskui pereisiu prie savo asmenybės ydų ir pabandysiu surašyti visa ko sprendimo būdus. Tikiuosi, kad pavyks.


Skaityti daugiau »

 Aš nebenoriu šokolado. Ir alaus nebenoriu. Kažkaip tyla nebetokia tiršta, žvaigždžių nematyti, o tamsa nebemasažuoja mano pavargusių raumenų. Pavargau nuo monotonijos, pavargau laukti geresnių laikų, pavargau svajoti ir tikėti, kad tos svajonės vieną dieną pavirs realybe. Ar aš tikrai daug prašau?

Viskas ko aš noriu, tai...


Skaityti daugiau »

 Labai dažnai prisimenu giliai atmintyje įsirėžusius praeities įvykius. Ypač naktimis - patogiai įsitaisau, užsimerkiu ir žingsniuoju atgal savo praeities pėdsakais. O kai ateina laikas grįžti į dabartį, taip norisi imti ir pasukti kitu keliu. Tačiau negalima, draudžiama.

O taip norėčiau.



Skaityti daugiau »

 Kai esu vienas, nekenčiu viso pasaulio. Bukumas, vaidmainiavimas, nesupratingumas - trys žodžiai, kurie prieš pat mano nosį nutiesia kelią į neviltį. Aš nesutariu su visu pasauliu ir nesuprantu, kodėl yra taip, o ne kitaip. Kodėl nėra taip, kaip turėtų būti. Aš noriu keisti, bet to padaryti negaliu. Ir kai visa tai suvoki, taip norisi pasiduoti ir būti tuo, kurį laikau užgniaužęs savyje. Aš jo nebesuvaldau.


Skaityti daugiau »

 Žmonės baisiausiai bijo vaiduoklių ir visokių naminukų. Lyg anie pačiups jums už kojos ir nepaleis, kol nepražilsit. Pff... O gal ir reiktų bijoti, juk tai normalu - bijoti to, ko nesupranti. Aš nebijau, nes aš suprantu. Išsigąsti to, su kuo gyvenai tiek daug metų? Hehe.


Skaityti daugiau »

Turiu viską. Viską, ko gali reikėti žmogui. Aš turiu puikių draugų, pakankamai įdomų gyvenimą, supratingą šeimą, kelis mėgstamus užsiėmimus, niekada netrūksta pinigų, jaučiuosi mylimas, gražus ir svarbus, neturiu jokių problemų, kompleksų ir pan. ir esu visiškai atsipalaidavęs, o už lango šviečia saulė arba žybsi žvaigždutės. Viskas tobula.

Bet kodėl man tai nepatinka?


Skaityti daugiau »

 Visad svarstydavau - egzistuoja likimas ar ne? Labai norėčiau būti savo likimo kalvis, bet vis dvejoju. Dvejonės, žinoma, ne iš piršto laužtos, o iš savos ir kitų patirties. Iš tokių gyvenimų, kuriuose sutapimai ir įvykiai tiesiog per daug absurdiški, kad būtų galima paneigti likimą ir jo nuostabų humoro jausmą.

Aš kažkada nusprendžiau, kad nugalėsiu gyvenimą ir sau įrodysiu, kad mano likimas priklauso tik nuo manęs. Pabandžiau, sekėsi puikiai. Jau buvau finišo tiesiojoje, kai supratau, kad iš tiesų klydau ir tik patvirtinau, kad likimo humoro jausmas nepralenkiamas.

O nusprendžiau kartą pakabinti merginą!

Skaityti daugiau »