Faktas, kad ne visada gali gauti tai, ko nori. O kai žmogus negali gauti to, ko trokšta, jis pradeda svajoti. Pasitelkęs savo fantaziją, jis bando bent iš dalies patenkinti savo troškimus. Mintyse susikuria tai, ko negali pasiekti realiame gyvenime. Bet jam negana. Suformavęs svajonės siluetą, žmogus ją pagražina magiškais prieskoniais - prideda ryškesnių, jam patinkančių spalvų, danguje pakabina cukrinę saulę ir papuošia ją lengvais plunksniniais debesimis. Žinoma, jis nepamiršta ir aplinkinių - kiekvienam padovanoja neblėstančią šypseną ir apdovanoja neišsemiama laime. Sau nepamiršta pasidovanoti sparnų. Juk tai fantazija, nuosava erdvė, jo ir tik jo vieno pasaulis, kur galima būti daugiau nei laimingu. Tačiau kambaryje kažkas suspragsi, ir jam tenka atsimerkti. Viskas akimirksiu išnyksta. Gaubiamas slegiančios tylos, jis suvokia, kad tai, ką jis sukūrė, buvo daugiau nei tobula, tačiau negyva, o erdvė, į kurią sugrįžo, visai ne tokia, kokią jis norėtų matyti. Tada kyla klausimas - ar įmanoma svajones paversti realybe?


Skaityti daugiau »

 Gera tiems, kurie gyvena tikėdami, kurie mato ir jaučia, kad gyvenimas turi prasmę. Norėčiau ir aš jausti, kad man įkvėpta gyvybė ir dovanoti talentai vieną dieną pasitarnaus didžiam tikslui. Tačiau kuomet suvokiu, kad esu tik vienas iš tų milijardų, nebesijaučiu esąs Aukštesniojo siųstas. Tad dabar matydamas pasaulį suprantu, koks pigus yra žmogus. Jis tik vienas iš daugelio, kuriam pradingus, pasaulis suksis toliau, o paliktas pėdsakas ir teliks pėdsaku, kuris kitiems nereikš nieko. Gyvybė tampa tokia nereikšminga ir įprasta, kad tai nebėra didis stebuklas. Tai kokia viso to prasmė?


Skaityti daugiau »

Daug laiko praėjo nuo tada, kada paskutinį kartą kažką parašiau. O ir to paskutinio karto nepamenu. Juk taip gerai gyvenau, džiaugiausi gyvenimo teikiamais (ne)malonumais ir tarsi kvėpavau visu tuo magišku gėriu, net jaučiau jį cirkuliuojantį mano kūne. Galva buvo tarsi išsunkta ir tokia lengva, kad atrodė, jog galų gale atsikračiau visų tų piktų minčių, nuodijusių mano gyvenimą. Gavau viską, ko norėjau, nes pagaliau suvokiau, kada reikia atsimerkti ir kada verčiau būti užsimerkusiam. Taip yra ir dabar. Skirtumas tik tas, kad mano sodą papildė dar vienas žiedas. Tobula, žadą atimanti gelytė, į kurią pažvelgęs negaliu atitraukti akių. Nežinau, kas tai - nepaprasta gamtos dovana, ar nuodinga piktžolė, bet man nesvarbu. Aš tiesiog negaliu atsispirti pagundai ją paliesti, jai nusišypsoti ir ja pasirūpinti. Ta maža gėlelė tampa pati svarbiausia visame sode ir aš tampu jos vergu. Ją pamatęs nebematau nieko aplinkui ir esu pasiryžęs paaukoti viską, kad tik šis žiedas nenuvystų. Tačiau bėda ta, kad nežinau, kaip tą žiedą puoselėti. Tokios informacijos nėra niekur, nes tai - kažkas unikalaus.


Skaityti daugiau »

Sėdžiu netoli stotelės ant laptų ir pakėlęs galvą stebiu linguojančią pušį, pro kurios lapelius blyksi ryški saulė. Sėdžiu ir megaujuosi šaltu vėjeliu, kuris šiandien kitoks. Dabar jis ypatingas. Ir ne tik jis, viskas. Nuo to karto, kai į rankas paimiau tą mažą raudoną knygutę, visas pasaulis tarsi sustingo ir ramiu balsu man tarė: "Priimk šią dovaną. Dabar tu žinai, kaip ja naudotis. Gyvenk iš naujo". Pagaliau radau taip ilgai ieškotą ramybę ir harmoniją. Pasirodo, laimė, kurios taip troškau, visada buvo taip arti. Arčiau, negu galėjau kadanors įsivaizduoti. Atradęs paprastutę laimės formulę, aš supratau, kad tas toks nepastovus, visados nuo manęs pabėgdavęs jausmas, slėpdavosi ne kur kitur, o manyje. Sužinojau, kaip gyventi ir galų gale atsimerkiau. Pradėjau rašyti naują savo gyvenimo knygą.

Skaityti daugiau »

Kadangi mano gyvenime atėjo toks laikotarpis, kada viskas, ką darau, atrodo beprasmiška, aš tiesiog sėdžiu ir stumiu dienas. Netobulėju, nieko nesiekiu ir dėl nieko nesistengiu, nes nematau tame prasmės. Žinau, kad bet koks bandymas kažką pakeisti ar kažko pasiekti greičiausiai nueis šuniui ant uodegos. Be to, negaliu garantuoti, ar pasiekęs savo tikslą tikrai tapsiu laimingesnis.

- Ėė, turi talentą, puosėlėk jį!
- Pradėk mąstyti apie ateitį, tu gali daug pasiekti!
- Nenuleisk rankų, juk jeigu nepavyko vieną kartą, pavyks kitą!
- Tu nesi blogesnis už kitus, tikrai!

Tokius žodžius girdžiu nuolat. Gaila, bet visi šitie pliurpalai visiškai nepadeda. Net, priešingai, sumaišo visasa kortas ir spaudžia į kampą. Tarsi primena visus tuos gyvenimo momentus, kada man nepasisekė, ir sugadina nuotaiką. O prie blogos nuotaikos aš įpratęs. Ji man netgi patinka.

Skaityti daugiau »

Pradėjau suvokti, kodėl aš esu nelaimingas, nors turiu viską, o gal net daugiau. O priežastis, pasirodo, gali būti labai paprasta - aš pats nežinau, kokio noriu gyvenimo. Nesuprantu, koks esu ir koks turėčiau būti žmogus. Nesuvokiu, kas tikrieji mano draugai, o kas vaidmainiai. Netobulėju net tada, kai stengiuosi. Nesiorentuoju savo vidiniame pasaulyje, esu paklydęs savo paties minčių tuneliuose. Per dienas nieko neveikiu, tik apsikabinęs alaus butelį gyvenu pasinėręs į savo svajonių pasaulį. Svajonių, kurių niekada neįgyvendinsiu. Kodėl? Nes esu nepasitikintis savimi tinginys, silpnavalis, nuleidžiantis rankas pasitaikius bet kokiai kliūčiai. Net suvokdamas savo potencialą nieko nesiimu, nestatau savo ateities pamatų, nes paprasčiausiai jaučiu, matau ir žinau, kad mano vieta - dugne. Aš ne toks žmogus, kuris sugebėtų nuolatos kilti, kurtis gražų gyvenimą. Aš ne tas, kuris galėtų keisti pasaulį, nes aš esu eilinis darbininkas. Menka klipata, plaukianti pasroviui, per silpna tvirtai stovėti ant kojų. Netikiu ir nenoriu tikėti, kad aš galiu daugiau, nes net jeigu galėčiau, aš to nesugebėčiau.

Skaityti daugiau »

Išjungiau kompiuterį ir kambarys apmirė. Nejudėjau. Pamažu leidau tamsai įsiskverbti į mano kūną, pavergti mano mintis ir atlikti jau įprastą emocinio nubuožinimo procesą. Nesugebu jai pasipriešinti. Ji mane valdo jau ilgą laiką, žaidžia su manimi, tarytum būčiau niekas. Daugiau nei niekas... . Tyla paverčia tamsos sukeltas mintis garsesnes ir skambesnes. Atrodo, imsiu ir tiesiog išprotėsiu. Tokio didelio vienatvės, liūdesio ir nostalgijos kiekio nesu pratęs tverti. Tik ne tiek daug. Juk aš tik žmogus... Atsistoju nuo kėdės ir lėtai žingsniuoju link lovos. Taip lėtai, kad net velkasi kojos. Akys nemato nieko, tik permatomas, raibuliuojančias minčių skaidres - užburiančias, užmušančias bet kokią veido mimiką. Einu tarsi nužmogintas, tarsi į savo paties egzekuciją. O ji paprasta - atsiguli į lovą, užsimerki ir kenti. Bandai išgyventi dar vieną bemiegę naktį, tverdamas nežinomų jėgų sukeliamus psichologinius, nepakeliamai skausmingus emocinius skausmus. Kovoji, nors žinai, kad karo nelaimėsi. Nebent mūšį. Tačiau šiandien greitai lekiančias minčių skaidres išbarstė pro langą suspindėjęs žiburiukas. Sustojau ir žvilgtelėjau pro langą.


Skaityti daugiau »

Nuo to momento, kai nuo kažkur Lietuvos užkampyje esančio medžio nukrito pirmasis rudens išmargintas lapas, su nekantrumu pradėjau laukti pavasario - laikotarpio, kada viskas atgyja. Metas, kada bet kur ir bet kada jaučiuosi gerai. Tada pabunda ne tik gamta, bet ir laimingasis "aš". Noriu to, ar ne. Tačiau dėl globalinio atšilimo (ieškau kaltų, juk žmogiška) sukeltų anomalijų, manyje pavasaris sužydėjo dar žiemos viduryje, o ruduo užklupo visai neseniai. Maždaug prieš dešimt minučių, kada pajutau, kad laimė jau slysta iš rankų.


Skaityti daugiau »

Blem... Kvailai jaučiuosi, kada pradedu prieštarauti pats sau. Ir, kas svarbiausia, nesvarbu, kokia mano nuomonė vienu ar kitu klausimu šiandien, ją visuomet tiek sau, tiek kitiems įrodau kaip nenuginčijamą tiesą (nes niekas nemėgsta su manim ginčytis). Kitaip tariant, kad ir į kokią barikadų pusę stočiau, visuomet lieku teisus. Tai kaip čia dabar yra? Įspėju - kompromisų nemėgstu.


Skaityti daugiau »

Prieš beveik 10 mėnesių pirmą kartą suvedęs point.lt tikėjausi sukurti kuklų blog'ą. Heh, visgi kiek daug gali vienas vienintelis, iš pažiūros nereikšmingas post'as kažkokiame nunykusiame forume: "kažkada rašiau blog'ą point.lt portale, bet nustojau". Perskaitęs šiuos kažkieno rašytus žodžius, į galvą atėjo mintis, kad galbūt ir man vertėtų pabandyti ką nors parašyti. Juk vaikystėje taip mėgdavau kurti įvairiausias pasakas (kurių, deja, nebeliko), net knygą bandžiau rašyti (16 word'o puslapių apie digimonus, hehe), tai pamaniau - kodėl ne? Galvoje tiek daug minčių, tiek daug susikaupusių įvairiausių emocijų, kurias tiesiog knietėjo išlieti kam nors, o internetas tam buvo puiki erdvė. Taigi užsiregistravau. Tuomet nė nenutuokiau, kokią stiprią aistrą laikui bėgant atrasiu ir kaip smarkiai internetinis dienoraštis pakeis mano gyvenimą (į gerąją pusę).


Skaityti daugiau »